Egzotiškai skambantis žodis tai chi (taiči), kurį pirmą kartą išgirdau iš draugo, ilgą laiką traukė mano dėmesį, nors mažai ką težinojau apie tai. Man patiko kažkada matyti negausūs kino kadrai, kur tolimoje Kinijoje žmonės pievutėse po medžiais atlikinėjo keistus lėtus judesius. Tai buvo labai gražu, o pati jų judėjimo atmosfera kažkuo kerėjo. Tai buvo tai chi. Labai norėjau sutikti ką nors, kas parodytų ir paaiškintų kažką daugiau.
Ir štai maždaug prieš penkiolika metų pagaliau atsirado galimybė praktiškai susipažinti su tai chi. Tada pirmiausiai buvau sužavėtas jo grožiu, judesių gracija. Tačiau iš to, ką teko skaityti, jutau, kad tai yra lėtas grakštus šokis ar sveikatos stiprinimo būdas. Čia slypėjo kažkas daugiau. Norėjau suvokti gilesnę tai chi prasmę. Kartoti man mokytojo parodytą judesių kompleksą nebuvo sunku, netgi malonu – mane „pagavo“ ir gana sudėtingai koordinuotų judesių įsisavinimo džiaugsmas, ir atliekant pratimus atsirandanti minkštos, bet gilios koncentracijos būsena.
Po kelių praktikos metų man pasisekė sutikti bendraminčių, entuziastų, pasinėrusių į tai chi sroves ir vingius. Bendradarbiaujant, kartu ieškant ir besimokant aiškėjo, kad tai chi iš tikro ne vien estetika ir sveikatingumo mankšta. Tai unikalus kovos, savigynos menas, grindžiamas ne tiek mechanine raumenų jėga, kiek žmogaus vidinės galios, psichinių rezervų panaudojimu. Tai yra ir dvasinio tobulėjimo kelias. O už visa to slypi gili senovinė kinų filosofija ir kosmogonija. Visi šie aspektai harmoningai susiję, persipynę sudarydami nedalomą visumą – tai chi.
Nors esu psichologas, bet primą kartą susidūręs su tai chi net nepagalvojau apie tai, ką bendro gali turėti ši sistema su mano profesija. Vėliau pradėjau matyti tai chi kaip realų praktinės psichologijos įrankį.
TAI CHI KELIAS
Tai Chi Chuan (Taiči čuan) (kinų kalba – „aukščiausios ribos kovos menas“) pradėjo formuotis Kinijoje prieš kelis šimtmečius. Trumpumo dėlei jis dažnai vadinamas tiesiog tai chi. Nors jo pirminė paskirtis buvo kovinė, filosofinį pagrindą kūrė ne karžygiai, kurių pagrindinis tikslas buvo kuo efektyviau įveikti priešą, o mąstytojai daoistai, ieškoję būdų kaip pasiekti ilgaamžiškumą ir pažinti gyvenimo esmę. Legendiniu šio meno pradininku laikomas daoistas vienuolis atsiskyrėlis Čžan Sanfenas. Jo sukurta sistema priskiriama vidinėms ušu mokykloms.
Būdamas labai efektyvus kaip kovos menas (tai nepaprastai aktualu anais laikais), tai chi rėmėsi daoizmo ir čanbudizmo dvasiniais pasiekimais ir psichikos valdymo metodais – filosofinėmis idėjomis, etikos ir sveikos gyvensenos principais, meditacijos ir kvėpavimo praktikomis. Vadovaujamasi dvasia, vidine galia, o ne grubia fizine jėga.
Tai chi lyginamas su vandeniu: atpalaiduoti, takūs, lėti judesiai – kaip vandens „minkštumas“, ir koncentruotas, tikslingas, galingas veikimas – kaip nenugalimas vandens srautas. Tokiu būdu, tai chi harmoningai suderina minkštumą ir kietumą, atpalaidavimą ir aktyvumą, kuriuos kinų filosofinė tradicija sieja su dviem pasaulio pradais yin ir yang. Todėl tai chi dažnai vaizdingai apibūdina kaip „plieną, įvyniotą į vatą“.
Praėjus keliems šimtmečiams – atsiradus naujiems galingiems ginklams, naujoms kariavimo strategijoms – ėmė blėsti tradicinių kovos menų svarba kaip būdo pergalei pasiekti mūšyje. Pasidarė lengviau apsiginkluoti šautuvu, negu ilgus metus tobulinti savo judesius ir dvasią. Tuomet ypatingą dėmesį patraukė tai chi estetiniai, gydomieji, psichologiniai ir dvasiniai aspektai. Šių savybių dėka tai chi populiarumas peržengė Kinijos sienas ir pradėjo užkariauti Vakarus.
Straipsnį parengė: "SeiDo" tai chi mokytojas Dima Kuniškis
Taiči paskaitos centre "SeiDo" jau nuo lapkričio 16 d.
Taiči paskaitos centre "SeiDo" jau nuo lapkričio 16 d.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą