Dažnai galima girdėti žmones kalbantis tarpusavyje: „po darbo eisiu pajudėti“ - suprask, su draugais pažaisiu krepšinį, futbolą, tenisą ir panašiai. Kodėl mūsų pasąmonėje taip stipriai įsišaknijusi ši tiesa – nori gerai jaustis, reikia judėti? Ogi todėl, kad dar mokykloje mums įkalė į galvą vieną frazę: „Sportas – sveikata“!Idėja ir šūkis labai gražūs, tik realybėje dažnai nutinka kitaip. Sportuodami ar judėdami dažniau žalojame save nei sveikatiname. Žmonėms trūksta elementarių žinių apie biomechaniką, anatomiją, cheminius procesus, kurie vyksta mūsų organizme. Kuomet žmonės gauna padidintą krūvį, pamiršta, kad jiems jau ne 16 metų. Juk niekas jiems neįskiepijo, kas tai yra tikra pramankšta, kad jie 10, 20 ar net 30 metų po mokyklos baigimo visiškai nesportavo ir, staiga, susiruošę su bendradarbiais aktyviai praleisti vakarą, neretai jį pabaigia traumatologiniuose punktuose – patemptos, išnarintos čiurnos, stuburo išvaržos, nutrūkę kryžminiai raiščiai ir tt.
Tai tik dažniausiai pasitaikančios traumos, kurias mes juntame ir aiškiai identifikuojame, tačiau niekas nekalba apie mikro įtrūkimus, kuriuos dėl netaisyklingų judesių patiria mūsų sausgyslės, raumenys, bei sąnarių audiniai. Kūnas atsimena absoliučiai viską ir tą galime suprasti tik prabėgus ilgesniam laiko tarpui, kuomet visa tai pasireiškia per skausmus ir be gydytojų bei farmacijos kompanijų išsiversti nebepajėgiame. Tai gi, kad šis gražus šūkis „Sportas – sveikata“ taptų tiesa, reikia mažų mažiausiai dviejų sąlygų:
- ne tik judėti, bet judėti taisyklingai
- surasti Mokytoją, kuris jums įskiepytų taisyklingo fizinio judesio grožį ir sampratą apie kūno funkcinių sistemų veiklą, biomechanika.
Kad tai galėtumėme padaryti yra viena privaloma sąlyga: turime susiformuoti taisyklingą laikyseną! (http://www.sveikaszmogus.lt) Tik susiformavę taisyklingą laikyseną galime kalbėti apie efektyvumą ir konekciją (apsijungimą) tarp įvairių raumenų grupių. Anksčiau medikai, tyrinėdami stuburo idiopatines skoliozes, kaip pagrindinę priežastį nustatydavo nepakankamą vienų ar kitų raumenų grupių galingumą. Pažangiausi šios srities specialistai šiandien jau kalba ne tik apie galingumą. Jie kaip pagrindinę priežastį iškelia disbalansą tarp įvairių raumenų grupių. Šis naujas mokslininkų požiūris pilnai atitinka tradicinio karate meistrų įžvalgas.
Tradicinio karate meistrai nuolatos stengiasi išlaikyti harmoniją ir pusiausvyrą tarp įvairių raumenų grupių, suvokdami jog tai vienintelis ir pats efektyviausias kelias siekiant išgauti maksimalų raumenų galingumą minimaliomis pastangomis. Norint efektyviai valdyti savo kūną, visus judesius turime pradėti iš centro. Kad šią sąlygą galėtumėme išpildyti, turime sustiprinti giliuosius raumenis, esančius arčiausiai centrinės ašies, taip pat sugebėti prie jų prijungti kitas, didesnes raumenų grupes. Visi, be jokių išimčių, karate judesiai „užgimsta“ centre ir tik po to pasireiškia išorėje.
Kita labai svarbi sąlyga – surasti teisingus kampus tarp atskirų kūno dalių. Net maži nukrypimai nuo biomechanikos dėsnių atsiliepia sportuojančiajam negrįžtamais procesais - susidėvėjusiais sąnariais. Labai dažnai viena neteisinga sąnario padėtis iš rikiuotės išveda kitus, vieną ar du sąnarius. Kadangi mūsų organizmas labai kantrus, reikia laiko, kad tai pajustumėme. Greičiau šiuos dalykus pajunta viršsvorį turintys žmonės. Ilgiau sąnariai "laiko" normalų svorį turintiems žmonėms. Tiek vienu, tiek kitu atveju pabaiga ta pati - nuolatiniai skausmai sąnarių srityse ir jų keitimas dirbtiniais pakaitalais. Todėl šioje vietoje aš visuomet iškeliu tokį klausimą: ar tikrai geriau sportuoti bet kaip, nei visai nesportuoti? Mano nuomone abu atvejai yra žalingi.
Karate-do treniruotės visapusiškai ir harmoningai vysto kūną, keičia raumenų kokybę, į aktyvią veiklą pajungia visas raumenų grupes, ko nepadaro joks kitas sportas, išskyrus plaukimą. Karate-do taip pat suformuoja taisyklingą laikyseną, imobilizuoja stuburą, sutvirtina raumenis, esančius arti jo, taip išspręsdamas įsisenėjusias stuburo skausmų problemas. Tik nuolatinė mankšta su profesionalo priežiūra iš tiesų leis jaustis nepriekaištingai gerai iki pat gyvenimo pabaigos.
Neprofesionalus požiūris į savo sveikatą ir sveikatinantį sportą - sovietinis palikimas. Žmonės gyvendami tame laikotarpyje turėjo būti visų galų specialistai, o tai reiškia nieko dorai nemokėti. Senųjų rytų kultūrų gyventojai savo sveikatą patikėdavo tik savo sričių specialistams, tai sėkmingai perėmė ir vakariečiai.
Žmonės, besirūpinantys savo sveikata, ieškodavo ir ieško mokytojų, vedlių, galinčių juos saugiai vesti link asmeninių tikslų. Pamąstykite, kuomet žmogų prispiria liga ar jam reikalinga operacija, kažkodėl jis pats negriebia skalpelio ir nebando išspręsti susidariusios problemos, jis kreipiasi pagalbos į profesionalus, kurie šioje srityje yra geriausi. Tad kodėl šiuo atveju elgiamės kitaip?
Todėl, kad padaryta medicininė klaida iš karto mums duotų nemielą pasekmę – invalidumą, komplikacijas ar net mirtį, o sportuodami turime didžiulį laiko „buferį“, kuris atitolina priežastį nuo pasekmės ir neleidžia taip lengvai ir paprastai suvokti kodėl taip nutiko, kad viena iš mūsų esybės dalių – kūnas, taip greitai susidėvėjo, nors pastoviai judėjome ir sportavome.
Rūpintis savimi - brandžios asmenybės požymis; laukti kol mumis pasirūpins valstybė ar kiti - atvirkščiai. Kad ką nors gautumėme, visuomet pirma privalome duoti patys. Kad galėtumėme pasidalinti šiluma, meile, sveikata, visų pirma tą turime turėti patys, nes kaip gi galime dalintis tuo, ko patys neturime? Kaip treneriai, kurie patys yra viena koja invalidai, atkentėję eilę operacijų gali suteikti savo auklėtiniams sveikatą ir įskiepyti taisyklingo fizinio veiksmo grožį? Tegu mąsto kas gali...:)
Parengė: Giedrius Dranevičius
Bus daugiau..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą