Avi Rokah praleido 27 metus kaip Mokytojo Hidetakos Nishiyamos mokinys. Jis neabejotinai buvo arčiausiai jo mokymo, kurį šiandien išmintingai perduoda savo lūpomis ir judesiu.
Aiko San man sakydavo „ne tik klausyk, ką jis sako, bet stebėk, kaip jis juda ir vok iš jo tam, kad išmoktum“. Tuo ji norėjo pasakyti du dalykus: pirmiausia, kad jis neduos tau visko taip paprastai, tau reiks iš jo mokėti pasiimti ir turi būti to vertas, norėti to; ir antra, kad ir koks sistemiškas ir logiškas jis buvo, karate jam buvo toks natūralus, kad jis darydavo dalykus, apie kuriuos net nesusimastydavo. Ir nors puikiai pasakodavo apie svarbiausias idėjas ir principus, tačiau kai kurios subtilios smulkmenos likdavo paslėptos ir turėdavai jas pamatyti ir pavogti, „turi mokėti skaityti tarp eilučių“, sakydavo ji.
Mokytojas buvo meistras pasakyti daug vos keletu žodžių. Dalykai, kuriuos jis sakydavo, visada turėjo gilią reikšmę ir pastebėjau, kad kuo daugiau treniruodavausi, tuo daugiau suprasdavau, ką reikšdavo jo išsireiškimai. Nors yra dalykų, kurie ir šiandien man yra paslaptis. Vos prieš dvi savaites (2008 m. ruduo) aš rašiau frazes, kurias nuolat girdėdavau iš Mokytojo ir surinkau 7 puslapius tokių išsireiškimų. Kiekvienas iš jų gali būti išplėstas. Šios frazės turi gilią reikšmę ir karate, ir gyvenime. Kokia išmintis panaudota tuose keliuose žodžiuose?
Dabar ir kiekvieną dieną kai treniruojuosi, Mokytojas Nishiyama ir Aiko San stovi prieš mane. Aš galvoju, kaip jie reaguotų į mano treniruotes ir mokymą, kokias sakytų pastabas ir ką jie man duotų. Nuoširdžiai tikiuosi, kad galiu išlaikyti jų mokymus tokius, kokius jie perdavė man. Pirmiausia tai galiu padaryti per savo treniruotes ir tobulėjimą ir tik tada per tai, kaip žinias perima mano studentai. Mokytojas mokė per pavyzdį, jis niekada nemokė to, ko nebuvo jo patirtyje ar nebuvo taikoma jo karate. Tai didžiulė pamoka, kurią visuomet stengiuosi taikyti.
Mokytojui nepatiko žmonės, kurie filosofavo apie karate, bet nesitreniruodavo pakankamai ir negalėjo patvirtinti savo žodžių veiksmais. Jis juos vadindavo „kuchi waza“, atliekančius technikas burna (pažodžiui burnos technikomis). Jį labai liūdino, jei kas nors jo salėje nedėdavo visų pastangų pakeisti seniems įpročiams į naujus. Daugelį sykių, kai lankytojai ateidavo mokytis, jo veide matydavau, kad gali įvykti kažkas nemalonaus.
Jo laidotuvių ceremonijoje, Budistų vienuolis puikiai pasakė, kad Dharma, Mokytojo mokymai, arba gyvens per jo studentus arba bus jo studentų sunaikinti. Aš įpareigotas saugoti jo nuostabius mokymus ir išmintį ir saugoti juos gyvus. Mokytojas nebūtų norėjęs, kad jo mokymai taptų nelakstūs ir statiški ar būtų imituojami, jis džiaugtųsi matydamas juos gyvus ir evoliucionuojančius per supratimą ir atrastų principų pritaikymą. Mes turime atidžiai išsaugoti originalius principus, į kuriuos įdėta tiek darbo, aistros. Bet kai juos suprasime ir įsisavinsime, galėsime daryti su jais ką norėsime ir pritaikyti juos daugeliu būdų, leisdami pritaikydami juos kiekvienam norinčiam ir tai bus gyvas karate, neapribotas išorinių žmogaus galimybių.
Kiekviena auga ant praėjusios kartos žinių pamato, kurį sunku išlaikyti tikrą ir jo nesuinterpretuoti klaidingai.
Kai galvoju apie Mokytoją, galvoju apie teisingumą, orumą, vienovę, atsidavimą, nuostabų judesį, tyrumą ir visus gerus ir gražius dalykus gyvenime.
Tradicijas tęsiame...
Straipsnių serijos pabaiga..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą