Avi Rokah praleido 27 metus kaip Mokytojo Hidetakos Nishiyamos mokinys. Jis neabejotinai buvo arčiausiai jo mokymo, kurį šiandien išmintingai perduoda savo lūpomis ir judesiu.
Kaip žinoti, kad Mokytojas buvo tikras? Žmogus, kuris praktikuoja tai, ko moko ir niekada neklysta? Yra keletas būdų. Jums reikėjo matyti, kaip jis juokdavosi. Kai juokdavosi, juokdavosi visas jo kūnas. Tai visuomet būdavo tikras juokas, kaip vaiko.
Kai jis mokė, daugelis nesuprato jo anglų kalbos netgi po daugelio metų bendravimo (man tai pavyko, nes to labai norėjau). Tačiau tai nebuvo būtina. Kai jis kalbėjo, kalbėjo visas jo kūnas. Jis žinojo, ką nori pasakyti ir daugeliu atveju tai buvo geriau nei sakyti žodžiais, nes žodžiai gali būti interpretuojami ir suprasti ne taip. O kai jis kalbėjo visu kūnu būdavo labai sunku suklysti. Jis buvo žmogus, kuriame sutapo mintys, žodžiai ir veiksmai. Jis turėjo viziją, buvo aukšto intelekto ir labai gerai išlavintos intuicijos. Daugelį kartu jis sakė man dalykus, su kuriais aš iš pradžių nenorėjau sutikti, tačiau su laiku, netgi po metų, aš suprasdavau priežastis. Dažniausiai jis būdavo teisus ir matė į priekį, nesvarbu ar tai buvo karate, ar gyvenime.
Stovėti su juo akis į akį buvo magiška patirtis. Aiko San, jo sekretorė, kuri paliko mus vos prieš mėnesį prieš jam išeinant ir iš kurios aš išmokau tiek pat, kiek iš Mokytojo, drąsindavo mane stoti į sparingą su Mokytoju. Kartais po treniruotės ji pastatydavo mus kartu ir tai visuomet būdavo magiška, ypatinga patirtis. Visu pirma, kai praleisdavau smūgį, jaučiausi tarsi gavęs su kūju. Jo kūnas buvo taip gerai sujungtas į vieną visumą, jis jį taip puikiai valdė, kad galėjo sugeneruoti labai daug jėgos net mažiausiu judesiu. Atlikti technikoms jam nereikdavo pastangų ir pakako kelių colių sukurti griaunančiai jėgai. Jis labai gerai žinojo kaip iš kūno išgauti energiją be išorinio judesio.
Jo dvasia ir taimingas buvo dar įspūdingesni. Stovėti prieš jį reiškė stovėti prieš energijos sieną. Net jam judant nerasdavau kada atakuoti. Pamenu, kad atletai iš kitų šalių stebėdami mūsų sparingą niekaip negalėdavo suprasti ir patikėti, kad šis senukas visuomet mane aplenkia. Jie nuolat klausinėdavo, ar aš tai darau iš visų jėgų. Aišku, kad taip. Kiekvieną sykį ieškodavau naujų būdų ir taikydavau juos kitaip. Aš tikrai buvo už jį greitesnis kai jam buvo 75, tačiau kalba eina ne apie greitį ar jėgą, o apie suvokimą, situacijos valdymą ir žinojimą kiek reikia ir būtina judėti konkrečiu momentu. Jis gaudydavo mano intencijas, ne fizinius veiksmus. Aiko San man kartodavo, kad jis į mane smūgiuoja dar prieš mano judesį. Matydamas vis daugiau ir daugiau ką jis darydavo ėmiau vis labiau gerbti jo meistriškumą, tačiau niekada prie to taip ir nepriartėjau. Įsivaizduokite prieš save žmogų, kuris ne tik kalba apie gražias idėjas, tačiau jomis ir gyvena, jame tai pasireiškia. Kokia dovana ir privilegija turėti tokį meistrą šalia, kasdieną.
Tęsinys kitą savaitę
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą