Avi Rokah praleido 27 metus kaip Mokytojo Hidetakos Nishiyamos mokinys. Jis neabejotinai buvo arčiausiai jo mokymo, kurį šiandien išmintingai perduoda savo lūpomis ir judesiu.
Jis žinojo, kad karate kovos menas negali būti suprastas tik proto ir intelekto pagalba. Būtina sunkiai treniruotis ir tuomet stebėti, mąstyti. Treniruotės be ketinimo, krypties, supratimo tik padeda blogiems įpročiams augti ir stabdo progresą.
Mokytojas Nishiyama buvo nuoširdžiai atsidavęs karate. Per 27 metus, kuriuos jis mane mokė, kiekviena treniruotė, kiekviena diena buvo ypatinga ir pilna entuziazmo siekiant naujo, gilesnio suvokimo apie karate principus. Jis iš visos širdies mylėjo karate ir ja gyveno. Todėl kaip mokinys salėje tu visuomet jausdavai pareigą būti geriausiu, koks šiandien gali būti. Būdamas su juo tu negalėdavai pasiteisinti, kad dirbi ne iš visų jėgų. Jis buvo dvasingas žmogus, kuris mokė pavyzdžiu ir praktikavo tai, ko mokė.
Ar jis buvo reiklus? Jis tikėdavosi, kad pasirodysi salėje bet kuriuo atveju, net jei sergi ar esi traumuotas. Mokytojas Nishiyama jokiu būdu nenorėjo, kad per treniruotę tu dar labiau susižeistum. Jis sakydavo, kad visuomet yra ko pasimokyti. Jei tu sergi ir negali treniruotis pilna jėga, gali pasimokyti koncentracijos ir kaip išgauti jėgą minimaliomis pastangomis nenaudodamas išorės. Jei negali naudoti rankų, tuomet treniruok kojas. Jei negali naudoti vienos kojos, tuomet mokykis išgauti ir suvaldyti atoveiksmį viena koja. Taip pat gali nuolat ugdyti jautrumą, treniruoti vidinius kūno raumenis. Tačiau svarbiausia – visuomet turi galimybę ugdyti dvasią, kuri yra nenugalima – niekada nepasiduok. Šią tiesą jis bylojo ne tik žodžiais, o ir visu savo gyvenimu.
Jo mirtis yra didžiulė netektis karate pasauliui, palikusi tuštumą tiek mano, tiek kitų jo mokinių širdyse. Ši netektis ypač skaudi dėl to, kad mano gyvenimas buvo ir yra pašvęstas suprasti ir skleisti tai, ko šis žmogus mokė.
Tęsinys kitą savaitę...
...skaitant Avi atsiminimus apie H.Nishiyamą ir karate, kurio jis mus mokė, manęs nepalieka pojūtis, lyg Mokytojas ir dabar būtų šalia, tik trumpam kažkur išėjęs...absoliučiai teisingi žodžiai...jis ne tik tikėjosi, kad gavęs traumą ar susirgęs tu pasirodysi salėje, jis pats savo gyvu pavyzdžiu demonstravo tai. Viena iš jo mėgiamų frazių skambėjo taip: "Gyvenime gali būti tik viena priežastis praleisti pratybas - mirtis." Noriu pasidalinti su jumis trumpa savo istorija, patvirtinančia Avi žodžius...2006 m. vasario mėnesį atvykau 6 savaitėm į Los Angelą. Šios sesijos metu buvo suplanuotas mano testas 4 Dan'ui. Praėjus pirmai savaitei treniruočių su Mokytoju, aš jam palikau rašto darbą ("How to produse power in traditional karate"), kurį egzamino metu turėsiu apsiginti.Tradiciškai Mokytojas egzaminuodavo paskutinę vizito dieną, kuomet žmonės būdavo labai pavargę, po ilgo treniruočių maratono NKI (Nacionaliniame Karate Institute). Likus vienai savaitei iki mano išvykimo Mokytojas mane pasikvietė pokalbiui: "Giedriau, aš labai noriu tavęs atsiprašyti, kad nebegalėsiu paskutinę savaitę padirbėti su tavimi. Gydytojai skubiai mane guldo į ligoninę operacijai. Aišku, aš bandžiau jos išvengti, primygtinau prašiau jų nukelti ją į vasaros pabaigą, kuomet baigsime San Diege pasaulinę karate instruktorių stovyklą, bet jie griežtai nesutinka. Tad jei dar turi klausimų klausk, o jei ne tuomet iki susitikimo San Diege". Tvirtai paspaudėme vienas kitam rankas, palinkėjau Mokytojui stiprybės atlaikant operaciją ir išsiskyrėme. "Matyt ne laikas dar ir egzaminą laikyti" - pamąsčiau aš sau vienas važiuodamas po treniruotės namo, jei aplinkybės pačios taip klostosi. Paskutinę savaitę jo nebuvo, atliko tyrimu, išoperavo ir paliko gulėti ligoninėje. Aišku, treniruotės NKI vyko, vedė jas likę geriausi jo mokiniai - Ron'as, Taichiro, Robert'as. Paskutinį mano praleistą penktadienį Los Angele oras labai atvėso, po 6 savaičių intensyvių pratybų maudė visą kūną, raumenys buvo pavargę ir nejučiomis mane aplankė mintis: - gal pasidaryti išeiginę, Mokytojo nėra, visą laiką atidirbau sąžiningai ir tt. Protas bandė surasti aibę pasiteisinimų, kodėl galėčiau sau tą dieną leisti pasilsėti ir jam tai puikiai sekėsi, bet kitas balsas, kuris visuomet neklystamai mane veda per gyvenimą tyliai ir įkyriai kartojo: - "turi eiti, nesvarbu pavargęs ar ne, nesvarbu Mokytojas yra ar ne!"...Aš paklusau jam ir sukakupęs valią nuvykau į paskutinę treniruotę. Buvome tik keturiese:). Treniruotė prasidėdavo 19.30 val., o baigdavome pagal nuotaiką, bet oficialus treniruotės laikas buvo iki 21.00 val. Mums dirbant pačiame įkarštyje, 20.55 val., staiga prasiveria durys ir į dojo įžengia Mokytojas. Eina sunkiai, prilaikydamas prapjautą pilvo apačią, bet akys tokios pat šviesios ir spindinčios. "Stalą ir kėdę." - vietoje pasisveikinimo ištaria jis. "Giedriui egzaminas." - tik tada pastebėjau jo rankose savo rašto darbą, kurį jis buvo atidžiai išstudijavęs. Ši istorija ir šis pavyzdys tik pritarimas Avi pasakojimui apie Žmogų - legendą, kurio darbai, neprasilenkdavo su kalbomis, o iš savęs visuomet reikalaudavo gerokai daugiau nei iš mokinių...tiek trumpai prie šio straipsnio nuo savęs. Smagaus visiems skaitymo!
AtsakytiPanaikintiGiedrius
super :) as irgi sergu, bet gal vistiek reiktų eiti į pratybas ir nekreipti demesio į savo sveikatos bukle? :)
AtsakytiPanaikintiViskas parasyta, Dovile :))
AtsakytiPanaikintimatau matau :))
AtsakytiPanaikinti